LAKŠTINGALA NEGALI NEČIULBĖTI

Kai po šalnų pradės žydėt alyvos,
Lakštingala negali nečiulbėti…
Tegul griuvėsių akys dar negyvos,
Te vieškeliai išmalti ir duobėti,

Ir kvapas parako, lavonų
Dar tebetvyro ant plikų dirvonų…

Išlyginsim kelius, užsėsime laukus.
Gimtasis židinys bus vėl jaukus.

O aušros vasaros ankstyvos
Mūs darbštumu turės stebėtis.
Jau šalnos baigiasi. Žydės alyvos…
Lakštingala negali nečiulbėti.

Maskva, 1944.IV.13.

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s