Salomėja Nėris (1904–1945) – didžiausia lietuvių lyrikė, subtiliausiai perteikusi moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. Gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose (Vilkaviškio r.) valstiečių Uršulės ir Simono Bačinskų šeimoje. Vaikystėje mėgo liaudies dainas ir pasakas. Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, Marijampolės progimnazijoje, vėliau – Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Anksti atsiskleidė jos gabumai literatūrai, dailei, gimnazijoje redagavo ateitininkų laikraštėlį Ateities žiedai. 1921 m. pradėjo siųsti eilėraščius į Kaune leidžiamą Tėvynės sargą. Rašė dienoraštį, dažnai likdama nepatenkinta savimi, svajojo apie kilnų ir prasmingą gyvenimą, norėjo aukotis žmonėms kaip Kristus, bet žmonių vengė, buvo uždara ir melancholiška. 1924 m. Salomėja Bačinskaitė įstojo į Lietuvos universiteto nTeologijos-filosofijos mokslų fakultetą, pasirinkdama lietuvių literatūros istorijos specialybę, prie kurios papildomai priklausė vokiečių kalba bei literatūra, pedagogika ir psichologija. Įsitraukė į Vinco Mykolaičio-Putino organizuojamas jaunų literatų sueigas, susipažino su dideliu būriu meno žmonių (Jonu Griniumi, Juozu Paukšteliu, Ignu Petrušaičiu, Juozu Grušu, Liudu Gira, Juozu Keliuočiu, Emilija Kvedaraite, Jadvyga Laurinavičiūte ir kt.), skaitė savo poeziją, kuri visiems darė didelį įspūdį, lankė parodas, koncertus, spektaklius, kino teatrus, mėgo pasaulinės literatūros klasikus, atmintinai mokėsi poeziją. 1926 m. dienoraštyje rašė: „Visa, kuo ir kam aš gyvenu, yra menas. Jis kaip saulė gaivino mane nuo lopšio dienų. […]. Šioji saulė nušvies mano gyvenimo skeveldras, ir jos ne mažiau gražios ir brangios man bus. Kiekviena šukelė, spindulio atgaivinta, nauja saule .visam pasauliui spindės.“1 Pradėjo bendradarbiauti Griniaus redaguojamoje Ateityje, atrinkdama debiutuojančių poetų eiles (tarp jų – ir Brazdžionio, Miškinio, Aisčio). Ilgėjosi didelės meilės, kankino nusivylimai ir abejonės, tačiau viską nustelbė jaunatviškas tikėjimas gyvenimu ir laime – tai akivaizdu pirmajame rinkinyje Anksti rytą (1927). Kritikai debiutinę poetės knygą vienbalsiai išgyrė, akcentuodami minties vaiskumą, fantazijos žaismą, eiliavimo lengvumą, stiprų muzikinį pradą, dainingumą. Nors šiek tiek jautėsi Maironio, simbolistų (Vinco Mykolaičio-Putino, Leono Skabeikos), impresionistų (Balio Sruogos, Kazio Binkio) įtaka, vis dėlto Salomėja Nėris prabilo unikaliu balsu, iškart subūrė savo skaitytojų ratą ir pateko į lietuvių poezijos elitą. Gira (E. Radzikauskas) recenzijoje rašė: „Tokių smagių, tokių jaunų, tokių malonių knygučių, taip kupinų nedirbtino jausmo ir tikrosios poezijos požymių, iš liet. poetų, kurie vos pirmąjį dar savo rinkinėlį leidžia, nuo K. Binkio ,Eilėraščių‘ neteko mums skaityti. Tik Nėris už aną ‚Eilėraščių‘ Binkį daug tvirtesniu žingsniu ir su labiau suderinta lyra į poezijos vieškelį išėjo. Vidujinio harmoningumo, savaimingumo ir formos meistriškumo žvilgsniu Nėris griežtai prašoko visus pirmąsyk pasireiškusius mūsų poetus. S. Nėris – tikrai nauja ir nemaža jėga mūsų literatūroj. Jėga sveikintina, nes ne tik ne maža, bet ir giliai kultūringa ir nebijanti pasakyti savo žodį.“ Eilių savitumas reiškiasi besąlygišku pasikliovimu savo moteriškuoju aš, jaunatvišku veržlumu, drąsia meilės jausmo adoracija, lakia ir glausta eilute, tapybiškais vaizdais, muzikaliu aliteracijų bei asonansų sąskambiu, netikėtomis ir taikliomis asociacijomis:
Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų –
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.
[…]
Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai —
Ir išbūrė, ir nulėmė
Jauna būti amžinai,
„Anksti rytą“
Meilės romanas su vedusiu profesoriumi šveicaru Juozu Eretu, impozantiška asmenybe, trukęs kelerius metus, nuteikė miesčionišką Kauno visuomenę ir bažnyčią prieš Salomėją Nėrį – 1928 m. baigusi universitetą ji išsiunčiama mokytojauti į tolimą užkampį – Lazdijus. Čia ji jautėsi tremtinė, atstumtoji. Brendo keršto ir drąsaus akibrokšto poreikis. Po dvejų ilgų ir nuobodžių mokytojavimo metų Lazdijų gimnazijos direktorius kunigas Jonas Starkus pasiūlė išvykti į užsienį pasitobulinti vokiečių kalbos. 1929 m. dalį vasaros Salomėja Nėris praleido Vienoje, kur susibičiuliavo su kairiųjų pažiūrų menininkais Kaziu Boruta, Vladu Ladu Serbenta bei Broniumi Zubricku. Šie rodė jai socialinius didmiesčio kontrastus – prabangą ir skurdą, aiškino išnaudotojiškos ekonomikos dėsnius, teigdami, kad didysis menas negalįs likti abejingas neteisybei ir melui, kad poetas turįs būti kartu su skriaudžiamaisiais. Salomėja Nėris susižavėjo šiomis idėjomis ir drąsiais, anarchistiškai nusiteikusiais bernais, vieną jų įsimylėjo, o tie irgi liko patenkinti laimėjimu – žinomiausią ateitininkų poetę patraukė į savo pusę… Po atostogų Salomėja Nėris grįžo labai pasikeitusi. Naujos jos nuotaikos, ryžtingas nusiteikimas keisti savo poeziją ir gyvenimą atsispindėjo antrajame poezijos rinkinyje Pėdos smėly (1931). Abstraktūs pirmos knygos kontrastai tarp beribių erdvių ir mažos širdies antrajame rinkinyje peraugo į konkrečias dramatiškas įtampas, paaštrėjo lyrinio subjekto santykis su pasauliu, pasigirdo nusivylimo ir priekaištų („Tremtinio Lietuva“, „Sudeginkit mane“), ryškus laikinumo ir mirties motyvas („Kaip žydėjimas vyšnios“, „Nebark manęs!“, „Tokios tolimos“, „Vasara praėjo“, „Rudenio ašara“, „Beržas“), meilės tema įgavo dramatiškesnę romanso gaidą („Pabučiavimas“, „Valkata“, „Kur baltos statulos“, „Prieblandos ir snaigės“, „Kada manęs nebus“, „Tu taip toli“, „Baltoji poema“, „Skausmas“, „Raudona rožė“, „Per greit prarasta“), pasirodė nauji pažeminimo, socialinės ne- teisybės paveikslai („Vienos bare“, „Pilkajam broliui“), sudėtingesnė tapo eilėraščio struktūra. Kritikus daugiausia sužavėjo poetės sugebėjimas perteikti didelius egzistencinius išgyvenimus trumpu poetišku aforizmu, jausti gyvenimo trapumą ir stebuklingumą. Vaižgantas rašė: „Lyg šilkiniu siūleliu ir biseriniais poterėliais išsiuvinėti vaizdeliai, miniatiūros, už kurias tačiau tenka mokėti kaip už didelius paveikslus.“ Išleidusi Pėdos smėly ir sulaukusi palankių recenzijų, Salomėja Nėris liko nepatenkinta per mažai nustebinusi, todėl ruošė tikrą provokaciją – 1931 m. gegužės mėnesį išėjo penktasis Trečio fronto numeris, kuriame buvo trys jos eilėraščiai ir pareiškimas. Pareiškimą-prašymą atleisti iš darbo Salomėja Nėris nunešė gimnazijos direktoriui tuoj po žurnalo pasirodymo. Poetė išties visus nustebino, tačiau tik poelgiu, ne savo eilėmis. Rašyti avangardistine rėksminga poetika jai, subtiliai lyrikei, nesisekė: eilėraščiai panašėjo į eiliuotą publicistiką, prikištą trafaretinių klišių. „Man truputį gėda dėl savo eilėraščių, kad jie tokie mizerni. Reikėjo, kad labiau subręstų. Sunku taip iš karto save perdirbti“, – teisinosi laiške Venclovai. Metusi mokytojos darbą Salomėja Nėris persikėlė į Kauną, tikėjosi kairiųjų materialinės paramos ir svajojo tapti laisva menininke, tačiau iš to nieko neišėjo. Teko pačiai prasimanyti, kaip toliau gyventi. Ji ėmėsi vertimų iš vokiečių bei prancūzų kalbų, bet pragyventi iš honorarų buvo neįmanoma, poetė atsidūrė ties skurdo riba. Išgelbėjo Mykolaitis-Putinas, pasiūlęs įsikurti savo bute ir mokyti vokiečių kalbos jo dukterėčią. Taip Salomėja Nėris vėl atsidūrė tarp meno ir mokslo žmonių – pas profesorių lankėsi šviesuomenės elitas, Mykolaičių šeima eidavo į pobūvius ar vakarones. Vincas Krėvė Salomėjai Nėriai pasiūlė bendradarbiauti universitete leidžiant lietuvių tautosaką, kuria poetė rimtai susidomėjo. Tačiau gyventi kaip išlaikytinei nebuvo smagu, ir Salomėją Nėrį globojęs kunigas Mykolas Vaitkus pasiteiravo, ar ji nenorėtų grįžti į gimnaziją. Apsisprendusi teigiamai Vaitkaus pastangų dėka gavo mokytojos vietą Panevėžio gimnazijoje. Nors mokytojos darbo taip ir nepamėgo, bet galėjo gyventi savarankiškai, atsidėti kūrybai. 1935 m. išėjo trečiasis jos poezijos rinkinys Per lūžtantį ledą, dedikuotas tragiškai žuvusiems lakūnams Dariui ir Girėnui. Jame dominuoja platūs mostai, veržlus sakalų įvaizdis, jūros, bangų, žuvėdros, lūžtančio ledo metaforos, perteikiančios lyrinio subjekto prieštaringų emocijų skalę, dinamišką aktyvumą, norą per audras ir pavojus realizuoti save, pasiaukoti prasmingoj kovoj, dvasiškai apsivalyti. Šalia lig tolei dominavusio „aš“ atsiranda bendrinis „mes“, kartais kalbama brolių, draugų vardu – kairiųjų pamokos nedingo be pėdsakų. Salomėja Nėris šiame rinkinyje prakalbo žymiai įtaigesne, pagaulia retorika, tvirtai komponavo eilėraščio mintį. Panevėžyje, kur ją globojo Didžiulių šeima, poetė susipažino su vietos menininkais, tarp jų – skulptoriumi Juozu Buču. Įsiliepsnojo didelė ir ilgai laukta meilė. „Nejaugi ji man skirta? Nuo šio lapkričio 8 d. vakaro aš gyvenu kaip sapne“, – rašė dienoraštyje. 
Laimingi kartu sutiko 1936-uosius, įsigijo sklypą namui Palemone, rudenį išvyko į Paryžių (gauta kūrybinė stipendija), kuriame civiliškai susituokė gruodžio mėnesį. Laimingi Prancūzijoje gyveno ir kūrė dar pusmetį. Vasarą grįžo į Lietuvą, rudenį Salomėja Nėris pagimdė sūnų. Jį augindama, rengė naują knygą Diemedžiu žydėsiu, kuri pasirodė 1938 m. gegužę. Lyginant su Per lūžtantį ledą tai visiškai kitokios nuotaikos rinkinys. Jame dominuoja dvasinė ramybė bei išmintinga pusiausvyra. Dingęs nepasitenkinimo apmaudas, nuskaidrėjusi mintis kontempliuoja būties paslaptį ir pasaulio grožį, kuris darosi vis brangesnis nujaučiant karą ir negandas. Tūkstantmetė tautos išmintis, kurią Salomėja Nėris atrado liaudies kūryboje, įsigėrė į pasaulio matymą bei jutimą, tapo eilėraščio filosofine potekste, slypinčia už poetinių vaizdų. Vaizdai komponuojami tautosakiniu paralelizmo principu, perteikiančiu universalias gimimo, gyvenimo, mirties, prisikėlimo kategorijas. Žmogaus ir gamtos ryšys yra amžinas, žmogus yra gamtos dalis. Žmogaus gyvenimas – tai pavasarinis žydėjimas, trumputis, bet nepaprastas stebuklas. Tai turime jausti ir atminti kiekvieną akimirką. Įstabios minties ir vaizdo koncentracijos pasiekta akvarelinėse miniatiūrose „Diemedžiu žydėsiu“, „Alyvos“, „Rudenio arimuos“, „Saulės kelias“, „Aš nenoriu mirti“. Tai ne tik Salomėjos Nėries, bet ir lietuvių poezijos šedevrai. Knygoje dominuoja trumputis, lakoniškas eilėraštis, kuriame telpa viskas – susimąstymas, meilės išgyvenimas, realus gatvės piešinys („Dvidešimti sū“), senelės prisiminimas („Senelės pasaka“), šviesi gimtinės vizija („Visur aš ją matau“). „S. Nėris ima rašyti tik tada, kai jos sieloje subręsta kažkoks vidinis įvykis, kai sąmonę užlieja viena stipri banga. Kad ir į kokias mažas atkarpėles poetė dalytų šį įvykį, jis vis vien atsiveria visas“6, – pastebi Vytautas Kubilius. Brandžiausiame rinkinyje sutelkta ir aukščiausiu lygiu meniškai realizuota visa ankstesnė vaizdo kūrimo, minties koncentracijos, eiliavimo tobulinimo patirtis.
Šaltinis: “Elektroninė literatūros chrestomatija 11 klasei”
Vilnius. 2011, 1983-1986 psl.
Salomėja Nėris 